Čia yra mūsų naujienos. Jūs galite palikti komentarus prie įrašų.
Štai sėdžiu viena kambary. Vėlu. Galvoju apie Tave... Tavo šviesias akis. Jos man kaip saulės spindulėliai. Norėčiau jas dabar matyti. Norėčiau kad dabar būtum šalia ir žiūrėtum į mane savo akutėmis... Kaip aš to noriu! . Tu net neįsivaizduoji, nežinai... gal... gal ir nesužinosi... gal niekada... Kodėl? Nes aš nežinau ar to nori tu. Paklausčiau, bet bijau sužinoti... Bijau sužinoti, kad nenori būt su manim... O jei vis dėlto nori? Aš tikiuosi... Jei pajusi, kad nori būti šalia manęs, pasakysi man... O gal taip pat bijosi? Keistas dalykas tas susižavėjimas. Vis nori, nori, nori vis stipriau, bet bijai. Bijai prisiliesti prie TO žmogaus ir kankiniesi kiekvieną kartą jį matydamas, praeidamas stengiesi lyg netyčia užkliudyti, švelniai perbraukti ranka per nugarą, stengdamasis prasibrauti pro jį. Bijai pažiūrėti į jį, bet vis ieškai minioje jo akių, jo žvilgsnio, o sutikęs taip ieškotas akis stengiesi pažvelgti į jas kuo giliau. Ieškai ten šilumos, šalčio, meilės, neapykantos - atsakymo. Sutikęs žvilgsnyje bent mažą šiltą, žaižaruojančią kibirkštėlę meilės, pripranti prie jo akių kaip prie prie narkotiko. Negali be jų gyventi. Matai jas savo sąsiuvinyje, knygoje, lėkštėje, ore, saulėje, mėnulyje, žvaigždėse, debesyse, rytiniame rūke... Visur... Sustabdęs akimirką galvoji, kad jau išprotėjai. Bet kai vėl pamatai tas nuostabiąsias akis, pasineri į saldžias svajones, tarytum užmiegi ir sapnuoji, nenori pabusti. Bet pažadina realybės suvokimas - tos akys ne man, ne į mane jos žiūri, ne mane nori matyt. Ojei Tavo akys nori mane matyt? Tada leisk joms! Žiūrėk į mane, aš žiūrėsiu į Tave. Prieik ir aš būsiu šalia. Kalbėk ir aš klausysiuos Tavęs. Tylėk ir aš jausiu Tave. Sužavėk ir aš pamilsiu Tave. Mylėk ir aš būsiu Tavo... Juk man nieko daugiau nereikia, tik Tavęs, tik Tavo akių, rankų, balso, šilumos. O tau ar reikia manęs? Atrodo jaučiu Tavo žvilgsnį kai būnu netoli, kartais pasakai man porą žodžių kai esi šalia. Kai niekas kitas su manim nekalba... Man tai patinka Bet norėčiau ko nors daugiau... Ir noriu kad Tu tai žinotum... Ir prisimintum...
Komentarai: 0 Peržiūrėjo: 627 Grupė: Bendra
O tu buvai mano saulė danguje..
Šviesos spindulys, kuris mane keldavo kas rytą naujam gyvenimui...
Tu buvai ta šiluma, kuri mane šildė...
Nors ir tavęs nebuvo šalia, aš jaučiau kad kažkur esi....žinau kad toli, bet ir ten būdamas užpildei tuštumą mano širdy. Apie tave galvodavau kiekvieną dieną...gal ir kiekvieną valandą, minutę, o gal ir dar dažniau.
Viską dariau taip, lyg tai būtų skirtą tau. Tos minutės, pragulėtos soliariume, tie lakuoti nagučiai, ir kirpykloje praleistos valandos, kasdien prie veidrodžio prasėdėtas laikas, 10kas už tikrai sunkų chemijos kontrolinį - viskas buvo Tau.
Tu buvai ta jėga, stumianti mane gyventi toliau.... Be tavęs nebūčiau turėjusi tam jėgų. Be tavęs būčiau suklupusi ties kiekvienu akmenėliu, nežinia iš kur atsiradusiu ant mano gyvenimo kelio, Tu buvai mano stiprybė. Dabar suvokiu, kad ta stiprybė buvo tik akmeninė siena tarp manęs ir realaus pasaulio...kuri neleisdavo man pasiduotį kitų žmonių mintims, žodžiams, kuri mane privertė galvoti kad tai tik jų isitikinimai, ir kad jie nori sukliudyti mano laimei...Kuri turėjo tapti tikrove kai tu grįši.
Laukiau kol vėl galėsiu tave pamatyti... apkabinti, pajusti tavo kūno šilumą ir tavo kvėpavimą prie mano kaklo...net drugeliai kutendavo pilvuką apie tą akimirką pagalvojus.
Kiekvieną akimirką tas jausmas Tau vis stiprėjo. Suprantu, keista, nes tavęs nebuvo šalia, bet tas jausmas....jis augo... augo kaip medis, kerojosi, suleido savo šaknis giliai į mano širdį.
Ir dabar turiu jį rauti lauk...nes pamačiau...sužinojau, kad Tavo šiluma ten, kur tu dabar esi, šildė kažką kitą.
Širdis sudraskyta.
Pasaulyje šalta ir tamsu.
Nesibaigianti naktis.
Horizonte nesimato nė vieno saulės spindulio.
Kūną krečia šiurpas.
Nėra dėl ko pabusti.
Nėra dėl ko gyventi.
Komentarai: 1 Peržiūrėjo: 730 Grupė: Bendra
