.sutemo.

O tu buvai mano saulė danguje..

Šviesos spindulys, kuris mane keldavo kas rytą naujam gyvenimui...

Tu buvai ta šiluma, kuri mane šildė...

Nors ir tavęs nebuvo šalia, aš jaučiau kad kažkur esi....žinau kad toli, bet ir ten būdamas užpildei tuštumą mano širdy. Apie tave galvodavau kiekvieną dieną...gal ir kiekvieną valandą, minutę, o gal ir dar dažniau.

Viską dariau taip, lyg tai būtų skirtą tau. Tos minutės, pragulėtos soliariume, tie lakuoti nagučiai, ir kirpykloje praleistos valandos, kasdien prie veidrodžio prasėdėtas laikas, 10kas už tikrai sunkų chemijos kontrolinį - viskas buvo Tau.

Tu buvai ta jėga, stumianti mane gyventi toliau.... Be tavęs nebūčiau turėjusi tam jėgų. Be tavęs būčiau suklupusi ties kiekvienu akmenėliu, nežinia iš kur atsiradusiu ant mano gyvenimo kelio, Tu buvai mano stiprybė. Dabar suvokiu, kad ta stiprybė buvo tik akmeninė siena tarp manęs ir realaus pasaulio...kuri neleisdavo man pasiduotį kitų žmonių mintims, žodžiams, kuri mane privertė galvoti kad tai tik jų isitikinimai, ir kad jie nori sukliudyti mano laimei...Kuri turėjo tapti tikrove kai tu grįši.

Laukiau kol vėl galėsiu tave pamatyti... apkabinti, pajusti tavo kūno šilumą ir tavo kvėpavimą prie mano kaklo...net drugeliai kutendavo pilvuką apie tą akimirką pagalvojus.

Kiekvieną akimirką tas jausmas Tau  vis stiprėjo. Suprantu, keista, nes tavęs nebuvo šalia, bet tas jausmas....jis augo... augo kaip medis, kerojosi, suleido savo šaknis giliai į mano širdį.

Ir dabar turiu jį rauti lauk...nes pamačiau...sužinojau, kad Tavo šiluma ten, kur tu dabar esi, šildė kažką kitą.

Širdis sudraskyta.

Pasaulyje šalta ir tamsu.

Nesibaigianti naktis.

Horizonte nesimato nė vieno saulės spindulio.

Kūną krečia šiurpas.

Nėra dėl ko pabusti.

Nėra dėl ko gyventi.